W. H. AUDEN
– O, koks ten aidas klony grūmoja?
Būgnai, trimitai – ir dulkės, dulkės?
– Kareivių pulkas eina, brangioji,
Kareivių pulkas.
– Kas gi ten žiba, kas mirguliuoja,
Blyksniai toli matyti, matyti?
– Jų darnios gretos žengia, brangioji,
Jų ginklai švyti.
– Traukia kolonos: pirmoji, antroji,
Nuo žingsnių virpa sodybos, sodybos…
– Tikriausiai tiesiog manevrai, brangioji,
Tiesiog pratybos.
– Suka į šoną. Nejaugi žygiuoja
Mudviejų pusėn, mudviejų pusėn?
– Taip jiems įsakyta. Kodėl tu, brangioji,
Kuždi Tėve mūsų?
– Žiūrėk atidžiau: jų voros vingiuoja
Prie daktaro durų, daktaro durų?
– Nė vienas iš jų nepatyrė, brangioji,
Nei kulkos, nei durtuvo dūrio.
– Ieško klebono? Gal įlinguoja
Į jo darželį, į jo darželį?
– Taip, jie greta klebonijos, brangioji,
Bet eina pro šalį.
– Gal ties kaimyno būstu sustojo –
Taip man atrodo, taip man atrodo?
– Ne, jie ne ten. Jie artėja, brangioji,
Prie mudviejų sodo.
– Kur tu skubi? Juk mane nuo pavojų
Buvai apginti prisiekęs, prisiekęs!
– Turiu palikti tave, brangioji,
Tavęs neapsaugos niekas.
Apsupo namą, sulaužė spyną,
Koridoriaus grindys girgžda po kojom,
Kerziniai batai kilimą mina,
Akys liepsnoja.